Naujienlaiškiui (Britfoos.com - aut. past.) buvo suteikta privilegija šį mėnesį paimti interviu iš Robert Atha, nenuginčijamo Jungtinės Karalystės numeris 1 jau beveik 10 metų. Robas įsiveržė į stalo futbolo pasaulį paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje laimėdamas savo pirmąjį turnyrą Earl Haig, Haunslow mieste, būdamas vos 14 metų 2000 metais. Nuo tada jis demonstruoja neapsakomai aukštą žaidimo lygį nacionaliniu bei tarptautiniu mastu. Paskutiniai laimėjimai – ITSF Pasaulio Čempionato laimėtojas kartu su Joe Hamilton (interviu buvo paimtas prieš 2010 metų Pasaulio Taurės varžybas), taip pat Pasaulio Čempionato Serijos ant Bonzini bei Tecball stalų laimėtojas. Robertas taip pat yra Jungtinės Karalystės Nacionalinės komandos, kuri atstovaus šaliai 2010 metų ITSF pasaulio taurės varžybose, kapitonas bei sudarytojas.
Kaip tu pradėjai žaisti?
Aš pradėjau žaisti stalo futbolą dėl savo tėčio kaltės (Boriso). Mes turėjom sezono abonementą į Leeds varžybas ir po kiekvieno mačo eidavom pas jo draugą Dmitrijų, kuris turėjo seną Garlando stalą. Aš visą laiką norėdavau žaisti, nors kiekvieną kartą pralaimėdavau jiems. Rimtai šiuo žaidimu susidomėjau po atostogų Kenijoje 1998 metais. Aš laimėdavau prieš visus viešbutyje, ir kai grįžom, tėtis pradėjo ieškot vietų, kur galima pažaisti. Taip mes radome Rainbow.
Kai pradėjai žaisti, iš ko mokeisi daugiausia?
Pradžioje daugiausiai mokiausi iš Dave Perrott. Jis man padėjo išmokti Snake shot, pamokė stalo futbolo pagrindų. Žaisdamas su juo dvejetuose supratau, kad yra daugiau žaidimo opciju, nebutinai mušti ilgą pull shot ar snake shot vien tik į kampus. Taip pat didelę įtaką padarė Tanny. Aš gerbiau jo žaidimą labiausiai ir nekenčiau žaisti prieš jį taip pat labiausiai. Jis turėjo paprasčiausią penketo valdymo techniką, bet labai efektyvią. Taip žaisdamas prieš jį kiekvieną savaitę mano žaidimas labai pagerėjo. Rainbow tuo metu buvo labai konkurencinga vieta, stalo futbolo atžvilgiu, nes jei pralošdavai turėdavai laukti 45 minutes, kol galėdavai vėl žaisti, tačiau dabar visi ten eina tik pasilinksminti ir niekam neberūpi stalo futbolas.
Prisimenu kai tu lamėjai pirmąjį savo open singles turnyrą Hounslow. Kaip tada jauteisi būdamas vos 14 metų? Buvo netikėta ar maždaug to ir tikėjaisi?
Tiesa sakant, laimėti aš visiškai nesitikėjau. Tuo metu tai buvo nuostabu, būnant vos 13-14 metų laimėti prieš vyresnius žaidėjus, priversti juos rausti prieš draugus. Nekenčiau pralaimėti, negaliu ir dabar, bet dabar jau moku su tuo susitaikyti. Taigi laimėjimas tame turnyre buvo staigmena, bet po to jaučiau spaudimą laimėti vėl. Tai mane motyvavo žaisti toliau ir tobulėti. Todėl pradėjau važinėti į turnyrus užsienyje, nes žinojau, kad ten manęs laukia dar didesni iššūkiai.
Kai pirmą kartą pasirodei stalo futbolo scenoje atrodė, kad tavo pagrindinis smugis buvo snake shot. Tačiau tu turi ir nuostabų pull shot(tiek iš puolimo, tiek iš gynybos) Ar tu visa laika mokėjai jį mušti, ar ištobulinai tik tapęs geru žaidėju?
Aš pradėjau mušti pull shot and Garlando stalų dėl jam būdingų specifinių charakteristikų ir dėl to, kad man buvo gan sunku įmušti snake shot dėl gan mažo vartų ploto. Tuo metu aš nelabai turėjau supratimą apie skylių pasirinkimą, aš tiesiog mušdavau ilgą, ilgą, ilgą pull shot. Tada mane Dave pamokė pagąsdinimo/mūšimo tiesiai, kas priverčia žmones nušokti ir palikti skylę tiesai prieš kamuoliuką, bet aš spėliojau 100% ir stengiausi mušti greičiau nei gynėjai spėdavo sureaguoti. Aš visa laika mokėjau techniką, žinojau kaip mušti, man tik reikėjo išvystyti psichologinę smūgio techniką. Dabar aš retai mušu suskaičiavęs iki 3, nemušiau jau, tiesą sakant, 2-3 metus, nes tai reikalauja daug pastangų. Paprastai dabar renkuosi smūgius, kurie nereikalauja daug pastangų, kad pelnyti įvartį būtu kuo lengviau.
Kiek laiko praktikai tu skiri dabar? Ir kiek skyrei kai buvai jaunesnis, kovodamas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu?
Aš treniruodavausi visa laiką, žaisdavau su Borisu 1-2 valandas kiekvieną dieną, taip pat pora kartų per savaitę eidavau į Rainbow. Aš negalėdavau atsižaisti, norėdavau žaisti dar ir dar. Po kiekvieno turnyro aš išmokdavau kažką naujo, ar tai perdavimas ar smūgis. Didelis lūžis įvyko tada, kai austrai atvyko į turnyrą Oksforde 2000 metais, berods. Jie žaidė kitokiu stiliumi – tik-tak, apkvailinimai kuriuos jie naudojo turėjo didelį pasisekimą. Dave P stebėjo jų žaidėją Laszlo, išstudijavo kaip juos darė ir pamokė mane. Aš tuos smūgius išmokau ir mėgaudavausi jais, nes oponentai jų nekentė. Jiems tai atrodė kaip labai lengvi smūgiai. Tačiau 2005-2008 aš visai nesitreniravau – žaidžiau ant skirtingų stalų kiekvieną savaitgalį ir man to pakako.
Ar turi koią nors treniruočių programą ar darai tai ką tuo metu nori?
Treniruotės man greitai atsibosta, neturiu jokios trniruočių programos – pažaidžiu 5 minutes su penketu, tada pereinu į dvejetą ir bandau įvairius smūgius. Nemanau, kad galėčiau treniruotis vienas ilgiau nei 5 minutes. Jeigu yra kas nors šalia, mieliau žaisčiau prieš juos.
Tu turi didžiulį talentą, bet kada pajutai, kad tavo psichologinis suvokimas apie žaidimą vejasi tavo įgudžius?
Maždaug 2005 metais kurį laiką gyvenau kartu su Billy Pappas. Mes analizavom kitus žaidėjus ir mokėmės įvairius dalykus. Tiesiog didžiąją laiko dalį žaidžiant prieš jį man padėjo pereiti į kitą lygį savo žaidime, nes priesš tai nebuvau sutikęs geriau už mane žaidžiančio ir todėl buvau įstrigęs viename lygyje.
Tu turėjai daugybę nuolatinių, ir ne tik, partnerių. Kaip tu nusprendi su kuo žaisi turnyre? Jei būtų galimybė žaistum su Frederico Collignon kiekvienam turnyre, kas duotų didžiausią tikimybę laimėti ar geriau su bet kuo kitu, ar labiau mėgsti keisti savo partnerius?
Aš visada mėgstu keisti partnerius. Kai pradėjau žaisti visada norėjau žaisti su geriausiais. Dave tuo metu buvo vienas iš geriausių gynėjų šalyje, po kurio laiko susidraugavau su Juj, jis visada žaisdavo finale prieš mus ir kurį laiką žaidėm kartu. Jungtinėje Karalystėje jau kelerius metus man nesverbu su kuo žaisti. Mes su Joe lengvai susižaidėm, tuo pačiu jis yra Anglijos Top 3 žaidėjas. Tarptautinėse varžybose aš žaisčiau su Fredu bet kada kai jis norėtų su manim žaisti. Jis yra geriausias visų laikų žaidėjas ir bet koks šansas žaisti su juo, stebėti kaip jis susitvarko su nepavydėtinom situacijom ir mokytis iš jo gali išeiti tik į gerą mano žaidimui. Bet šiaip mėgstu keisti partnerius, nes kuo ilgiau žaidi su vienu partneriu tuo lengviau tampa ginčytis ir pasidaro nuobodu.
ITSF Pasaulio Čempionato Dvejetų laimėjimas atrodo yra tavo karjeros viršūnė. Ar tu manai, kad tai yra svarbiausias tavo pasiekimas, ar tau svarbesni kiti pasiekimai, tokie kaip 2 vieta Garlando WCS dvejetuose taip pat su Joe ar pergalė Tecball WCS dvejetuose kartu su Tom Vandecauter, kai finale nugalėjot Frederico Collignon? Kuri pergalė tau įsimintiniausia?
Visos yra įsimintinos, taip pat Austrų nacionalinės varžybos 2003 metais padarė labai didelę įtaka mano pasitikijėmui savimi, nes nugalėjau Dalibor finale, kuris nebuvo pralaimėjaus jau 2 metus. Kitas svarbus įvykis buvo 2004 metais patekimas į Open Singles finalą Garlando WCS. Pergalė, žaidžiant kartu su TomVdc Tecball WCS Open Doubles rungtyje, nugalint Frederic Collignon du kartus finale Belgijoje, yra turbūt pati įsimintiniausia.
Patekimas į Garlando WCS OD finalą yra svarbus įvykis, nes Joe privertė mane vėl megautis stalo futbolu – jis Tornado puolėjas žaidžiantis Garlando gynyboj tiesiog maitino mane kamuoliais. Viskas kas susiję su tuo turnyru man sukelia tik gerus prisiminimus.
Pernai metų pergalė Pasaulio Taurėje buvo puiki, bet joje nežaidė Frederico ir Billy, taip pat nebuvo prizinio fondo, kas man asmeniškai mažino šio turnyro prestižiškumą. Mes neturėjom sunkių varžybų iki pat finalo. Finalas taip pat turėjo baigtis 3-0. Tuo tarpu patekimas į Bonzini WCS OS finalą buvo tikrai sunkus, nes jis nėra mano mėgstamiausias, turėjau pasitelkti visą savo patirtį, kad tiek pasiekčiau.
Tu pradėjai kaip puuikus Tornado žaidėjas, bet vėliau susilaukei didelės sėkmės žaisdamas ant Garlando. Kuris stals yra tavo mėgstamiausias? Ka manai apie nesenai įvykusius pakitimus staluose, tokius kaip Tornado vartininkas liko vienas vietoje trijų, Bonzini ir Roberto Sport kamuoliukų pakeitimus. Jie į gerą žaidimui, ar kiekvienas stalas turėtų vystytis pats, kad ant kiekvieno stalo žaidimas išliktu unikalus?
Manau, kad kiekvienas stalas turėtų būti toks, koks yra, nerekia jų priverstinai keisti. O mano mėgstamiausias stalas yra Tornado, nes nesu apribotas atlikinėti tik porą smūgių. Ant kitų stalų turiu apsiprasti ir supaprastinti savo žaidimą, kas sumažina ano žaidimo lygį ir kitiems žaidėjams yra engviau žaisti prieš mane.
Tu visa laika esi už bendrvimą turnyrų metu. (Manau tai yra vienas iš tų dalykų, kuriuos kiti žaidėjai vertina labiausiai, išgerti su tavim pora alaus ir pašnekėti apie gyvenimą ar stalo futbolą) Ar kada nors gailėjaisi vėlyvo vakarojimo, nes kitą dieną nelabai sekėsi žaisti? Ar manai, kad bendravimas yra tas dalykas, kurio nereikėtu ir negalima praleisti?
Man labai patinka bendravimas turnyrų metu, aš nieko neikeisčiau jei galėčiau. Aš eidavau į turnyrus labiau dėl gerai praleisto laiko ir susitikimo su draugais, nei dė pergalių. Stebina, bet kai kurie geriausi mano pasiekimai buvo pasiekti po to, kai visa nakti linksminomės, o miegojau tik pora valandų. Pavyzdžiui tada kai mes su Tom laimėjom Tecball WCS OD. Tą naktį aš išgėriau gal 13 bokalų alaus.
Kuris turnyras tau labiausiai patiko iš bendravimo su kitais pusės?
Dieve, jų buvo daugybė. Turnyrai Las Vegase visada yra smagūs, taip pat tie kuriuose buvo Martin Fritche – jis gali bet kurį nuobodų turnyra paversti smagiu. Kai man buvo 17-20metų mėgdavau Austrų turnyrus, nes jie išgerdavo daugybę alaus ir linksmindavosi, kol kita dieną atšaukdavo mačus. Laikui bėgant pastebėjau kad Lenku ir Austrų turnyrai yra patys smagiausi. Rekomenduoju juos jei ieškai kur gali smagiai praleisti laiką. Geriausi prisminimai iš bendravimo pusės liko iš turnyro Lodzėje 2007 metais, mes su Kane žiauriai prisigėrem ir liko gausybė linksmų prisiminimų iš jo
O iš organizacinės pusės. Kuris turnyras buvo suorganizuotas profesanoliausiai?
Bonzini WCS kiekvienais metais yra puikiai suorganizuotas. Turnyras tiesiog atrodo profesonaliai ir yra vienu laipteliu aukščiau nei kiti. Tiesa, gėda dėl žaidėjų tenais…
Koks buvo blogiausias turnyras tau?
Blogiausius prisiminimus kelia turnyras Dallase šiais(pernai) metais, kur labai daug tikėjausi iš OD, tačiau tiesiog neišėjo gerai žaisti. Atleisk Brandon.
Dalyvavai daugybėje turnyrų užsienio šalyse, turi daug patirties. Kokius nedidelius pakitimus reikėtų padaryti turnyrams Anglijoje, kad jie taptų šiek tiek geresni?
Man asmeniškai, JK turnyrai atrodo geri. Bet gražinkit vienos dienos turnyrus ir sumažinkit varžybų skaičiu iki 6 – OD, OS, SPD, SPS, NS, ND. Aš tikrai nemėgstu kai turnyras vyksta sekmadieniais. Be to taip būtu pigiau visiems.
Kas, tavo manymu, yra talentingiausias žaidėjas prieš kurį kada nors teko žaisti?
Tai lengva – Billy Pappas. Jis gali daryti dalykus, kurių žmonės nė neįsivaizduoja, kad galima padaryti.
Tu esi Nacionalinės komandos kapitonas ir sudarytojas. Ką tau tai reiškia? Ar tai galvos skausmas galvojant ką imti ko ne į komandą, ar tai kažkas kuo tu mėgaujiesi, nes gali daryti taktinius sprendimus?
Man yra garbė būti kapitonu. Didžioji dalis komandos susidaro pati, dėl kitų žaidėjų aš tariuosi su jau esančiais komandoje, kad sužinočiau ką jie galvoja. Šiais metais turėjau didžiausią galvos skausmą, nes į dvi vietas buvo 4-5 pretendentai.
Apie kokias poras tu galvoji Pasaulio Taurėje? Kaip tu parenki partnerius ar gynėjas/puolėjas, ar žaidėjus, kurie bet kada gali pasikeisti?
Kadangi turnyro formatas yra trumpas, aš parinkau gynėją/puolėją. Dar viena priežastis yra ta, kad žaidėjai žinotų savo rolę. Taip paprasčiau ir žaidėjai jaučiasi patogiau, nes žino savo rolę. Jei būtų atvirkščiai žaidėjai bijotų prisiimti atsakomybę ir kaltintu vieni kitus.
Ir kas, tu manai, turėtų gliaudyti vienetus?
Nesvarbu kas. Visi kurie žais privalės rodyti viska ką moka.
Kaip kapitonas ir geriausias žaidėjas, ką tu darysi kad padėtum savo komandos nariams? Patarsi kaip žaisti prieš vienus ar kitus oponentus, patarsi ką mušti, kaip gintis ar susilaikysi nuo pamokymų ir tik drąsinsi?
Darysiu viską, kas manysiu padės mums laimėti. Prieš mačą su Vokiečiais, pasakysiu jų žaidėjų stiprybes ir silpnybes. Manau svarbiausia mums žaisti agresyviai, nes žaidžiant agresyviai didesnė tikimybė kad įkris netyčiniai įvarčiai, taip pat agresyvus žaidimas gali išgąsdinti oponentus. Agresyvus žaidimas taip pat rodo pasitikėjimą savo jėgomis. Kūno kalba yra labai svarbu, mes turim parodyti kad atvažiavom laimėti, ir mes nebijom nieko. 21. Ką tu galvoji apie BFA(Britų Stalo Futbolo Asociacija)? Ką jie daro gerai ir ko jiem geriau nedaryti?
Aš tikrai palaikay BFA, negaliu jų kritikuoti už tai, kad jie stengiasi daryti kažką, o ne sėdi ir laukia kol įvyks kas nors savaime. Manau, kad gautų didesnes pajamas jiems reikėtu reklamuotis labiau. Vokietijoje yra gal 10 žaidėjų, kurie turi savo internetinius puslapius ir daro pasirodymus beveik kiekvien1 savaitgal5, už kuriuos gauna 1000-2000 eur. Jie pasiima stalą, žaidžia ir padaro šou. Jeigu BFA nusamdytu 1-2 žaidėjus ir pradėtų daryti kažką panašaus, galėtu užsidirbti šiek tiek pinigų.
Ar kada nors galvojai apie prisijungimą prie BFA?
Artimiausiu metu ne, bet kas žino kas bus ateityje…
Ką tu norėtum matyti JK iš žaidimo pusės, kad jis(žaidimo lygis) pakiltų? Jeigu būtum BFA prezidentas vienai dienai, ka pakeistum?
Visų pirma, pameginčiau ir gaučiau rėmėjų ir padaryčiau turą, tokį kokį daro P4P Vokietijoje. Jie per metus padaro 10-12 turnyrų su mažiausiai 5000 eur priziniu fondu kiekviename. Taigi susisiekčiau su jų prezidentu ir pasiklausčiau, kaip jie tai padarė.
Kokie tavo planai šiems metams? Ar toliau keliausi per pasaulį ir žaisi stalo futbolą ar gal tai jau turi baigtis dėl asmeninio gyvenimo, nes juk reikia okety sąskaitas, nuomas ir t.t.?
Na, stengsiuosi dalyvauti didžiuosiuose turnyruose. Tuo pačiu turiu apmokėti sąskaitas, nuoma, todėl negaliu keliauti į visus turnyrus, kuriuos noriu, tačiau į tuos kuriuos važiuosiu atiduosiu visas jėgas, kad laimėčiau, nes noriu, kad mano šalis manimi didžiuotųsi.
Interviu išvertė Rytis Mitkus
panaudojant Britfoos.com medžiagą
Straipsnio iliustravimui panaudota Ezekiel Moore fotografija
Straipsnio iliustravimui panaudota Ezekiel Moore fotografija